Literatūra

Literatūra > Antika

Sapfo

„... Palei pajūrį nuo Lekto iki Kanų driekiasi Lesbo sala, verta daugelio žodžių... Senovėje ji turėjo garsių vyrų: Pitaką, vieną iš septynių išminčių, ir poetą Alkają bei jo brolį Antimedą... Kartu su jais išgarsėjo ir Sapfo, – kažkoks nuostabus dalykas, nes mes nežinome, kad per tą laiką, kiek siekia atmintis, būtų iškilusi kokia nors kita moteris, galinti su ja bent truputėlį rungtis poezijoje...“, – sako graikų geografas, filosofas ir istorikas Strabonas.
Iš didelės Lesbo salos visai netoli legendinės Trojos krantų kilusi ir VI–VI a. pr. Kr. gyvenusi aristokratė lyrikė Sapfo (gr. Σαπφώ) – garsiausia Antikos poetė, kurią Aleksandrijos filologai dar helenistiniais laikais (IV–II a. pr. Kr.) įtraukė į devynių lyrikos poetų kanoną greta Alkmano, Alkajo, Anakreonto, Steisichoro, Ibiko, Simonido, Bakchilido ir Pindaro. Nors žinoma, kad ji buvo parašiusi net devynias poezijos knygas, kūrė himnus, epitalamijus (vestuvių dainas), laidotuvių giesmes, elegijas ir epigramas, iš šios monodinės lyrikos (arba solinės, vieno balso dainų poezijos) kūrėjos palikimo mūsų dienas pasiekė tik fragmentai.
Apie Sapfo gyvenimą žinoma nedaug, daugiausia iš jos pačios tekstų, todėl taip ir lieka neaišku, ką galima laikyti tikru dalyku, o kas sukurta veikiant poetinei vaizduotei. Įvairių vėlesnių autorių tekstuose ji minima dažnai, neretai siejama su Mitilėnės miestu, bet veikiausiai gimė kitame Lesbo salos mieste – Erese. Politinės permainos, prasidėjusios Lesbe, panašu, palietė ir Sapfo: kilmingai poetei po vieno iš septynių išminčių Pitako (640–568 m. pr. Kr.) vadovaujamo sukilimo ir valdančių šeimų nuvertimo teko sprukti iš salos. Visi aristokratai, tarp jų ir Sapfo, atsidūrė pavojuje ir naujosios valdžios nemalonėje. Sugrįžti į Lesbą Sapfo sulaukė progos gerokai vėliau, pačioje savo gyvenimo pabaigoje. Didžiąją dalį tremties poetė praleido Sicilijos mieste Sirakūzuose, kurio gyventojai, išgirdę apie Sapfo atvykimą, sveikindami talentingą poetę mieste pastatė jos statulą.
Remiantis įvairiais dokumentais, žinoma, kad Sapfo motina ir duktė buvo vardu Kleidė, jos tėvas – Skamanderis, o broliai – Erigėjas, Charaksas ir mylimiausias jaunėlis Larichas. Sapfo vyras veikiausiai buvo turtingas pirklys. Dar iš jos poezijos sužinome apie ją įskaudinusį brolį, aptinkamos kelios užuominos apie mylimą dukterį, o visas kitas dėmesys skiriamas draugėms arba kartais išliejamas įtūžis ją papiktinusioms kitoms moterims.
Aristokratišką Sapfo kilmę poezijoje atskleidžia gausios užuominos: pasakojama apie motinos pamokymus skoningai rengtis, derinti spalvas, ir šios skundą, kad trūksta pinigų nupirkti dukteriai dailiai siuvinėtą kepuraitę, gausu užuominų apie šokius, šventes, religines ceremonijas, karines flotiles, paraduose žygiuojančias kariuomenes, senovės rūmų karo vadus ir kilmingas ponias. Kilmingumą patvirtina ir Sapfo kalbos mokytumas, poezijoje vaizduojama subtili, aristokratiška aplinka. Pasakojama ir apie Lidiją, vieną turtingiausių ir galingiausių to meto šalių, jos sostinę Sardus, kur kažkada gyveno paskutinis Lidijos valdovas Krezas ir aukso turtingas karalius Midas ir kuriuose poetė veikiausiai praleido nemažai laiko apsupta puikių bičiulių. Skirtingai nei kitų poetų kūrybai, Sapfo poezijai nebūdingi politiniai motyvai, nėra į amžininko poeto Teognido panašaus neapykantos protrūkio ar poetą Alkają primenančios rūstybės.
Visai Sapfo lyrikai būdingas grožio siekis ir pastanga jį garbinti: gražiausias dalykas – tai regėti meilę. Viename savo eilėraščių poetė sako: kaip Helena pamilo Trojai gėdą užtraukusį Parį neatsispyrusi jo grožiui, taip ir ji pati, Sapfo, grožisi savo mylima dukterimi, lygina ją su auksažiede gėle. Tačiau meilė neša ne vien džiaugsmą, ji – ir stipri mylintįjį alinanti jėga, kuriai sunku ar net visai neįmanoma priešintis. Tai matome daugelyje Sapfo lyrikos fragmentų: „Vėl Erotas sukrėtė mano širdį, lyg kalnų ąžuolus užgriuvęs vėjas“, „Vėl kankina mane Erotas, saldžiai kartus, nenugalimas žaltys“, „Nežinau, ką daryt: man jausmai susidvejino.“ Tuomet telieka imtis poezijos ir į sapfinę strofą sudėti maldą meilės deivei Afroditei prašant jos pagalbos meilės reikaluose: „Bet ateiki čia, kaip kadaise kartą, / aimanas manas iš toli išgirdus, / spindinčias menes palikai tu tėvo / ir atskubėjai.“
Kitame eilėraštyje sako:

Išvystu tave, ir jokis nebeina
beregint balsas,
kliūva lūždamas man liežuvis, ima
žiežirbos lakstyt tuoj po oda
slaptos,
nieko nematau akimis, o ausys
spengia abidvi...…
Liejas prakaitai, bet siaubingai purto
visą drebulys. Aš esu žalesnė
nei žalia žolė. Nei gyva, nei mirus
jau beatrodau...…

Tačiau meilės tema pasirodė užtraukianti nešlovę. Žinoma, kad Sapfo globojo ir lavino kilmingų mergaičių draugiją, mokė jas mūzų menų: šokio, muzikos, poezijos ir grožio suvokimo. Buvo subūrusi ir chorą, kuris atlikdavo Sapfo poeziją. Nemažai poetės eilėraščių ir skirti šioms kilmingoms mergaitėms. Poezijoje liejamas ilgesys nutekėjusiai į tolimą kraštą mokinei; vis viliamasi, kad jos sugrįš pas poetę bent mintyse. Šį eilėraščių jausmingumą kaip erotinį Sapfo ir jos Lesbijos mergaičių ryšį vėliau piktai – ir veikiausiai nepagrįstai – pašiepė V a. pr. Kr. komedijų rašytojai Aristofanas ir kiti, panašiai buvo išjuoktas ir jos santykis poetu Archilochu – esą Sapfo buvo jo meilužė, nors tuo metu, kai ši gimė, poetas jau senokai buvo miręs. Antikos laikais plito ir daugiau legendų apie poetę: esą ji jaunystėje beviltiškai įsimylėjusi gražuolį Faoną ir nušokusi nuo uolos į jūrą, nors iš tiesų mirė sulaukusi garbingo amžiaus. Taigi dėmesys Sapfo buvo itin didelis, dažnai lyrika taip įaudrindavo žmonių vaizduotę, kad šie ir taip ryškią poetės gyvenimo istoriją versdavo ištisu peripetijų raizginiu. Vis dėlto atrodo, kad Sapfo sulaukė senatvės: keli likę labai nukentėję fragmentai byloja apie tai, kad štai „mano odą jau senatvė“ suraukšlėjo, „plaukai iš juodų baltutėliai paliko“. Be to, viename iš eilėraščių ji prisipažįsta, kad buvo gana tamsios odos, labai mažo ūgio ir niekuomet nesijautė labai graži: „Neatrodo, kad dangų paliesčiau – nykštukė! – aš...“
Dvejonę bloga Sapfo reputacija ir potraukiu jaunoms moterims kelia ir tai, kad aristokratų šeimos jos globai patikėdavo savo dukteris, o Mitilėnės miesto monetose buvo kaldinamas jos atvaizdas. Viena iš Platonui priskiriamų epigramų skelbė ją esant dešimtąja mūza, o Aristotelis jai skiria vietą greta žymiausių filosofų ir poetų. Sapfo kūryba sekė romėnų poetai Katulas, Horacijus, daugybė vėlesnių autorių.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Sapfo

Ar žinote, kad...